titulus
Latin
Noun
titulus (genitive titulī); m, second declension
Inflection
| Number | Singular | Plural |
|---|---|---|
| nominative | titulus | titulī |
| genitive | titulī | titulōrum |
| dative | titulō | titulīs |
| accusative | titulum | titulōs |
| ablative | titulō | titulīs |
| vocative | titule | titulī |
titulus (genitive titulī); m, second declension
| Number | Singular | Plural |
|---|---|---|
| nominative | titulus | titulī |
| genitive | titulī | titulōrum |
| dative | titulō | titulīs |
| accusative | titulum | titulōs |
| ablative | titulō | titulīs |
| vocative | titule | titulī |