stovėti

Lithuanian

From Proto-Balto-Slavic *stāˀwēˀtei, from Proto-Indo-European *stā- < *steh₂- (“to stand”). Cognates include Latvian stāvēt, Old Church Slavonic ставити (staviti, “to put, to place”), Russian ста́вить (stávitʹ), Ukrainian ста́вити (stávyty), Bulgarian ста́вя (stávja, “to get up; to become; to suit, to be appropriate; to happen; to grow”), Czech staviti (“to put, to build; to delay”), Polish stawić (“to put, to build, to plant”), Gothic 𐍃𐍄𐍉𐌾𐌰𐌽 (stōjan, “to judge”) (maybe < *stōwjan), 𐍃𐍄𐌰𐌿𐌰 (staua, “court”), Old English stōwian (“to hold back, to restrain”), English stow.

stovė́ti (third-person present tense stóvi, third-person past tense stovė́jo)

Conjugation of stovėti

		singular (vienaskaita)			plural (daugiskaita)
		1^st person (pirmasis asmuo)	2^nd person (antrasis asmuo)	3^rd person (trečiasis asmuo)	1^st person (pirmasis asmuo)	2^nd person (antrasis asmuo)	3^rd person (trečiasis asmuo)
		aš	tu	jis/ji	mes	jūs	jie/jos
indicative (tiesioginė nuosaka)	present (esamasis laikas)	stoviu	stovi	stovi	stovime, stovim	stovite, stovit	stovi
	past (būtasis kartinis laikas)	stovėjau	stovėjai	stovėjo	stovėjome, stovėjom	stovėjote, stovėjot	stovėjo
	past frequentative (būtasis dažninis laikas)	stovėdavau	stovėdavai	stovėdavo	stovėdavome, stovėdavom	stovėdavote, stovėdavot	stovėdavo
	future (būsimasis laikas)	stovėsiu	stovėsi	stovės	stovėsime, stovėsim	stovėsite, stovėsit	stovės
subjunctive (tariamoji nuosaka)		stovėčiau	stovėtum, stovėtumei	stovėtų	stovėtumėme, stovėtumėm, stovėtume	stovėtumėte, stovėtumėt	stovėtų
imperative (liepiamoji nuosaka)		—	stovėk, stovėki	testovi, testovie	stovėkime, stovėkim	stovėkite, stovėkit	testovi, testovie

Participles of stovėti