From Old Norse synja, from Proto-Germanic *sunjōną.
synia
- to deny, to refuse
Conjugation of synia (weak)
|
present
|
past
|
infinitive
|
synia
|
—
|
participle
|
syniandi, syniande
|
sunder
|
active voice
|
indicative
|
subjunctive
|
imperative
|
indicative
|
subjunctive
|
iæk
|
syn
|
syni, syne
|
—
|
sundi, sunde
|
sundi, sunde
|
þū
|
syn
|
syni, syne
|
syn
|
sundi, sunde
|
sundi, sunde
|
han
|
syn
|
syni, syne
|
—
|
sundi, sunde
|
sundi, sunde
|
vīr
|
synium, syniom
|
synium, syniom
|
synium, syniom
|
sundum, sundom
|
sundum, sundom
|
īr
|
synin
|
synin
|
synin
|
sundin
|
sundin
|
þēr
|
synia
|
synin
|
—
|
sundu, sundo
|
sundin
|
mediopassive voice
|
indicative
|
subjunctive
|
imperative
|
indicative
|
subjunctive
|
iæk
|
syns
|
synis
|
—
|
sundis, -es
|
sundis, -es
|
þū
|
syns
|
synis
|
—
|
sundis, -es
|
sundis, -es
|
han
|
syns
|
synis
|
—
|
sundis, -es
|
sundis, -es
|
vīr
|
syniums, -ioms
|
syniums, -ioms
|
—
|
sundums, -oms
|
sundums, -oms
|
īr
|
synins
|
synins
|
—
|
sundins
|
sundins
|
þēr
|
synias
|
synins
|
—
|
sundus, -os
|
sundins
|